ISTORIJA

Jau XIX a. antrojoje pusėje Druskininkų kurorte yra žinomos kelių žinybų ligoninės. Pirmoji Druskininkų ligoninė pastatyta 1852 m. prieškaryje, sovietų ir vokiečių okupacijos laikais. Ligoninė veikė dabartiniame V. Krėvės g. 8 numeriu pažymėtame name. Ji nebuvo labai pajėgi. Vietinio privačios poliklinikos gydytojo (vardo raidė) Trusevičiaus dėka druskininkiečiai gaudavo siuntimus į Gardino ligonines, kur priežiūra buvo atidesnė ir geresnis gydymas. Pokario metu Druskininkuose įsikūrė ir kurį laiką veikė karo ligoninė, kurioje buvo gydomi iš karo zonos Vokietijoje atvežti sovietų kariai.

1945 m. jau nugriautame dabartiniame M. K. Čiurlionio g. 65 mediniame vieno aukšto name veikė sveikatos apsaugos įstaiga, kuri, tuo metu turėjusi vos 10 lovų fondą, atliko miesto ligoninės funkciją. Ir tik 1948 m. liepos mėn. miesto gimdymo namai pertvarkyti į miesto ligoninę. 1950 m. birželio 20 d. Druskininkų ligoninė buvo pavaldi Druskininkų rajono Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sveikatos apsaugos skyriui. 1950 m. ligoninė jau turėjo 50, o 1955 m. – 75 lovų fondą. 1955 m. kovo 3 d. prie Druskininkų ligoninės buvo prijungta poliklinika, moterų ir vaikų konsultacijos bei greitosios pagalbos stotis. Tuomet ligoninėje jau buvo 11 skyrių, keli pagalbiniai kabinetai, laboratorija. Nuo 1956 m. gruodžio 25 d. miesto ligoninė tapo pavaldi Lietuvos TSR Sveikatos apsaugos ministerijai. 1960 m. ligoninė turėjo 100, o 1965 m. – 125 lovų fondą. Buvo kuriami nauji ligoninės skyriai, kabinetai, laboratorijos.
Senoji Druskininkų ligoninė veikusi dab. Šv. Jokūbo g.22, jau nebetiko kuriamo visasąjunginio kurorto įvaizdžiui, ir nebepatenkino vis didėjančio bei augančio miesto poreikių. Respublikinės ir vietinės valdžios rūpesčiu1968 m. buvo padarytas naujosios ligoninės projektas.
1969 m. nauju ligoninės vyr. gydytoju paskirtas I. Novikas, pirmaisiais savo darbo metais daug dėmesio skyręs ligoninės statybai. 1970 m. pabaigoje buvo padėti pirmieji naujosios ligoninės pamatai (dabartinis ligoninės pastatas). Pirmieji 8 ligoniai į jos terapinį skyrių buvo paguldyti 1971 m. rugpjūčio mėn. Tais pačiais metais į naujas patalpas perkelta dalis chirurginio skyriaus. 1971 m. „visuomeninės apžiūros“ ataskaitoje rašoma: „Kiekvienas ligoninės kolektyvo narys laisvanoriškai visuomeniniais pagrindais atidirbo po 150 valandų, įruošiant skyrius bei bendras patalpas“.

Ligoninės veteranai, prisimindami tas dienas, pabrėždavo, jog kiekvienas privalėjo įsirengti savo darbo vietą, išsiplauti langus, atsišveisti grindis. Modernią medicinos įrangą derino iš Vilniaus atvykę specialistai. Druskininkų ligoninė iš kitų Lietuvos gydymo įstaigų išsiskyrė ne tik solidžia medicinos technika, bet ir pagalbiniu ūkiu. Visiškai mechanizuota naujosios ligoninės skalbykla buvo aprūpinta 4 skalbimo mašinomis, džiovinimo agregatu, lyginimo mašina. Personalo ir ligonių patogumui įrengti liftai, įvestas radijo telefoninis ryšys tarp greitosios pagalbos skyriaus ir mašinų. Ligoninė tais metais turėjo 300 lovų fondą. Reabilitacinis skyrius, įkurtas nervų-reabilitaciniame skyriuje ir turintis 30 lovų, tuomet buvo naujiena. Čia buvo planuojama gydyti širdies-kraujagyslių ir sąnarių ligomis sergančius Vilniaus zonos ligonius. Be to, čia jie gaudavo atstatomąjį gydymą.

Tuo metu buvo didelis gydytojų ir medicinos personalo trūkumas. Nors vien 1971 m. pradžioje į ligoninę dirbti atvyko net 10 gydytojų.

1971 m. lapkričio pradžioje įvyko iškilmingas naujosios ligoninės atidarymas. Tai dienai atminti tuometinis Sveikatos apsaugos ministras (vardo raidė) Kleiza pasodino ąžuoliuką, kuris, nors ir persodintas, auga šalia ligoninės iki šiol.
Ilgainiui medicinos personalo ir ūkio darbuotojų kolektyvas augo.
1976 m. ligoninėje-poliklinikoje dirbo 68 gydytojai, 152 vidurinio medicinos personalo darbuotojai, 1978 m. – 451 darbuotojas.

Atgavus Nepriklausomybę, miesto ligoninė dar kurį laiką buvo Sveikatos apsaugos ministerijos priklausomybėje, tačiau nuo 1996 m. ji tapo pavaldi Druskininkų miesto savivaldybei.